žiubrus

žiubrùs, -ì adj. (4) JI476, J.Jabl, Š, Rtr, BŽ36,618, FrnW, NdŽ, KŽ, Pln 1. šaltas, žvarbus: Šiandien oras labai žiubrùs Nm. 2. kurio nelygus paviršius, šiurkštus; pršn. glotnus: Rankos žiùbrios nuo darbo prasto žmogaus J. Pirštai žiùbrūs nuo šalčio, kad traškėdami eina, jei glostai, braukai drabužį J. Atsargiai praskleidę žiubrius lapus, randame gražių agurkėlių Pč. Gatvės grindinys turi būti: lygaus paviršiaus, žiubrus (neslidus) ir atsparus dėvėjimuisi EncVIII1062. Justas buvo mažas sulinkęs senelis, raudono raukšlėto ir žiubraus veido rš.

žiubriaĩ adv. BŽ618.

3. rupus: Žiubri, stambi miltai Šts. 4. nemaloniai veikiantis klausą, raižus, šaižus, šiurkštus: Žiubrus kauksmas pralėkė virš stogų rš. Iš ten atskrisdavo šauksmai, žiubrus išverčiamo ir šliaužiojančio mediniu loviu betono šiugždesys rš. | Jis ilgai springo iškankintomis žiubriomis frazėmis rš. 5. prk. žvalus, nuovokus: Žiubrì, mitri mergaitė Šts.